„Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs“- tikriausiai, ne vienas iš Jūsų, dar mokyklos laikais, esate girdėjęs šią patarlę iš savo mokytojų ar tėvų, kai rodos nors imk ir daužyk kaktą į sieną, o tu žiūri į knygą ir matai špygą. Šiandien dieną ima juokas, tiesa?
Spalio 5-oji - mokytojų diena, bei mokslo metų pradžia Lituanistinėje ugdymo studijoje "Jūra". Praėjus mėnesiui laiko, po oficialių mokslo metų pradžios Anglijoje, į darbus kibome ir mes - Jungtinės Karalystės pietų pakrantės lituanistinių mokyklų mokiniai ir mokytojai. Šiemet pasitinkame jau šeštuosius metus, mokindami savo vaikus tarti lietuvišką žodį ir puoselėti įgimtą paveldą - tradicijas.
Šiais 2019 m. šeštadieninėje Portsmouth mieste įsikūriusioje mokykloje mokslo metus pradėjo 30 mokinių ir 30 sekmadieninėje, Bognor Regis mieste. Mokinių amžius nuo 2,5 metukų iki 14 metų.
Studijų tikslas – sudaryti sąlygas lietuvių vaikams žaisti, bendrauti, mokytis lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros. Pirmasis mokslo metų pusmetis bus labiau orientuotas į rišlaus pasakojimo tobulinimąsi.
Tądien pirmoji pamokų valanda buvo skiriama bendram tėvelių ir vaikų susirinkimui, kurio metu aptarėme mokslo metų planus, susipažinome su naujomis mokytojomis ir mokiniais, aptarėme problemas su kuriomis susiduriame augindami čia savo vaikus.
„Lituanistinės mokyklos susiduria su daugybe iššūkių, tiek kvalifikuotų mokytojų trūkumu, tiek vyresnių vaikų išlaikymu. Motyvacijos stoka mokintis ne pačios lengviausios kalbos, paaukoti savaitgaliai, tai ne menkas iššūkis tiek mokyklų personalui, tiek tėvams. Džiaugiamės, kad kiekvienais metais pavyksta rasti mokytojus, tėvus kurie veda pamokas ir čia atlydi savo vaikus“ susirinkimo metu pasakojo bendruomenės pirmininkė/ mokytoja Gintarė Ulevičiūtė.
Kartu su pirmu oro įkvėpimu ir su pirmu motinos pieno lašu gavau gimtą kalbą. Kalbą, kuri yra viena seniausių kalbų pasaulyje. Ir ne tik aš ją gavau, bet ir Tu, ir Jūs… Tai turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais pinigais, jokiais deimantais. Kalba yra gyva dėka tų, kurie ja kalba. Žmonių skaičiaus mažėjimas, nutautimas, emigracija yra rykštės, kurios lietuvių kalbą palietė itin skaudžiai jau XX ir XXI amžiuje. Jos išsaugojimas ir vaidmuo šiandien iš esmės skiriasi nuo ankstesnių laikų. Dėl okupacijų priversti emigruoti žmonės kitaip žvelgė į gimtąją kalbą, suvokė egzistencinę būtinybę ją saugoti. Šiandien apgaulinga laisvė formuluoja dažnai paviršutinišką požiūrį į lietuvių kalbos išlikimą, jos vaidmenį, nors jau plika akimi matyti, kad atviros sienos, humanitarinių mokslų išstūmimas iš svarbiausių pozicijų, kitų kalbų įtaka, nuolaidžiavimas kelia grėsmę jos kokybei.
„Mokyklų, mokytojų ir tėvų atsakomybė padaryti kuo daugiau, kad suaugęs vaikas nekeltų klausimo, kodėl aš būdamas lietuvis, augęs lietuvių šeimoje nekalbu lietuviškai, kodėl aš nežinau tautos, savo giminės istorijos, neišmanau šalies geografijos. Bendromis pastangomis siekiame išsaugoti vaiko tapatybę. Drįstu teigti, kad išsaugant savo unikalius lietuviškus vardus ir pavardes mes tik tampame įdomesni minioje. Ne naujiena, kad visi sulaukia tam tikro amžiaus, kada pradeda domėtis savo kilme, giminės medžiu, istorija. Šių dienų problema yra ta, kad jau pirmoji karta išvykusi gyventi svetur nustoja kalbėti savo gimtąja kalba, kai tuo tarpu Amerikoje šie įgūdžiai pradėjo silpti ketvirtoje išeivijos kartoje. Tapatybės netekimas žmogų paverčia benamiu, žmogumi, kuris nebežino nei kas jis yra, nei iš kur kilęs. Vertybės, pasaulėžiūra, kultūra, tradicijos tai neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Išlaikyti tai yra neįkainojama vertybė. Mūsų, užsienyje gyvenančių lietuvių vaikai augantys Lietuvos ambasadoriai ir niekas nežino, kokie iššūkiai jų laukia ateityje“ pasakojo Gintarė.
„Kalba yra didis tautos statytas paminklas“ Jonas Jablonskis.
Ne paslaptis, kad bendruomenės pirmininkė bei mokytoja G. Ulevičiūtė skatindama lituanistinį vaikų švietimą bendruomenėje, nuolat tobulinasi asmeniškai bei dalyvauja Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei užsienio reikalų ministerijos organizuojamuose kvalifikacijos kėlimo kursuose bei seminaruose skirtuose lituanistinių mokyklų vadovams ir mokytojams. Susitinkama su bendraminčiais ir bendražygiais, kurių pečius slegia tie patys iššūkiai, kurių didžiausias - kaip įžiebti vaikams norą kalbėti lietuviškai, kaip motyvuoti tėvus padėti savo vaikui ir nenuleisti rankų. Mokytojai dalinasi patirtimis, patarimais, pasiekimais. Kartu įgyvendina projektus, bendromis jėgomis siekia vienodų tikslų.
„Drįstu teigti, kad lietuvio genuose yra užkoduota savybė – svajoti. Tokia mintis kilo bendraujant su vaikais, paaugliais tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje. Dauguma lietuvių dar mokyklos suole nori patekti į universitetą, nori tapti kažkuo reikšmingu, kažkuo svarbiu, nepriklausomai nuo to, ką veikia jų tėvai. Žinoma, universitetas nėra būtinybė unikaliai asmenybei įgyvendinti savo svajones, tačiau pats faktas, kad žmonės siekia žinių, kompetencijų tobulinimo yra neišpasakytai reikšmingas mažos šalies egzistavimui. Tai tikrai įkėpia. Tuo tarpu Anglijoje, pabendravus su paaugliais apima kiek kitoks jausmas, vertas diskusijų. Čia retas kuris nori studijuoti, mielai renkasi profesiją, nori kuo greičiau nutraukti mokymosi procesą. Tai gan logiškas sprendimas šalyje, kuri daugiau ar mažiau visada buvo finansiškai, ekonomiškai stabili, gebanti aprūpinti tiek bedarbius, tiek mažai pajamų gaunančius piliečius. Tuo tarpu Lietuvoje, be gero išsilavinimo sunkiai išgyvensi“, savo įžvalgomis ir patirtimi dalinosi pašnekovė.
Studijos durys visada plačiai atvertos visiems vaikams, tiek visai nekalbantiems, tiek norintiems tobulėti ir žinoma, suaugusiems, galintiems prisidėti prie veiklos tobulinimo. Auginame jaunus žmones, kuriems padedame išsaugoti savo identitetą, suvokimą apie savo kilmę, tokiu būdu padedame jiems nepasimesti pasaulyje. Juk žinojimas savo tėvų, senelių ir prosenelių istoriją - savigarbos reikalas.
Nepaisant to, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra pasirenkamas sprendimas lankyti ar nelankyti užsiėmimus, bendruomenėje stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas visiems vietos lietuviams susiburti įvairiomis progomis: susitikti, pabendrauti, paminėti mums svarbiausius įvykius. Lietuvių kalba – tai pats brangiausias pasaulyje deimantas, kurį mes turime. Todėl privalome tai branginti ir saugoti, didžiuotis tuo ką turime, didžiuotis savo istorija, savo šaknimis.
„ Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą “ M. Daukša
Nuotraukų albumas facebooke: