Moteris tarp dviejų pasaulių: kaip nepamesti savęs?

Daugiau nei dvidešimt metų Anglijoje gyvenanti Donata beveik neturėjo su kuo kalbėtis lietuviškai, išskyrus savo dukrą. Į „Gintarėlių“ moterų stovyklą ji atvyko viena, nepažinodama nė vienos dalyvės, o išvyko atradusi dvidešimt naujų draugių, ryšį su lietuvių bendruomene ir drąsą tapti jos dalimi.

Daugiau nei dvidešimt metų Anglijoje gyvenančios Donatos kasdienybė jau seniai vyksta anglų kalba. Jos draugai – anglai, o lietuviškai dažniausiai tenka kalbėtis tik su dukra. Lietuviškų susibūrimų jos gyvenime beveik nebuvo. Todėl sprendimas vienai atvykti į „Gintarėlių“ moterų stovyklą „Prisiminti save“ buvo nemažas žingsnis į nežinomybę.

Čia Donatos laukė ne tik naujos pažintys. Pokalbiai apie vaikystę, šeimos istorijas, lietuviškas dainas ir prisiminimus sugrąžino ją prie dalykų, kurie ilgainiui buvo pasitraukę iš kasdienybės. Net skaityti lietuviškai nebuvo lengva. Tačiau sekmadienį, dalydamasi savo įspūdžiais, ji džiaugėsi, kad išdrįso atvykti. Moteris, kuri penktadienį nepažinojo nė vienos dalyvės, po trijų dienų išvyko turėdama dvidešimt naujų draugių ir norą ateityje dalyvauti lietuvių bendruomenės gyvenime.

Donatos istorija primena, kad gyvenant svetur ryšys su savo kilme ne visada nutrūksta staiga. Kartais jis tiesiog pamažu pasitraukia iš kasdienybės. Gimtoji kalba lieka šeimos pokalbiuose, lietuviškos dainos – prisiminimuose, o bendrystės su tautiečiais poreikis taip ir neranda vietos tarp darbų, šeimos ir įprastų rūpesčių.

Būtent todėl 2026 m. spalio 16–18 dienomis vykusi „Gintarėlių“ moterų stovykla „Prisiminti save“ buvo daugiau nei rudens savaitgalio išvyka. Ji subūrė dvidešimt skirtingų gyvenimo istorijų turinčių lietuvių moterų, kurioms buvo svarbu ne tik pailsėti, bet ir pabūti tarp savų, geriau pažinti save, išbandyti naujas veiklas ir bent trumpam atsitraukti nuo kasdienio vaidmenų bei pareigų pasaulio.

Pirmąjį vakarą moterys leidosi į savo šeimų istorijas. Edukacijoje „Gyvybės medis“ prisiminė tėvus, senelius ir prosenelius, jų amatus, talentus, gyvenimo pasirinkimus ir likimus. Pokalbiuose atgijo mažos vaikystės detalės, seniai girdėti pasakojimai, šeimų emigracijos istorijos. Rima prisiminė savo giminaičių kelią į Argentiną ir vėlesnį sugrįžimą į Lietuvą. Šie pasidalijimai atskleidė, kiek daug Lietuvos istorijos gyvena ne muziejuose ar vadovėliuose, o mūsų pačių šeimų atmintyje.

Vėliau moterys susipažino su lietuvių tautodailės karpinių tradicija ir pačios kūrė simbolinius Gyvybės medžius. Virginija stebėjosi savo rankomis sukurtu darbu. Kūryba ją mintimis sugrąžino į ankstyvą vaikystę – laiką, kai panašiems užsiėmimams dar atsirasdavo vietos. Suaugusios moters gyvenime, kuriame tiek daug atsakomybių, kartais netikėtu atradimu tampa paprastas suvokimas: aš vis dar galiu kurti, mokytis ir nustebinti pati save.

Šeštadienio rytą, po pasivaikščiojimo aplink ežerą ir bendrų pusryčių, psichologė Kristina Vedeikė pakvietė į MBTI savęs pažinimo dirbtuves. Praktinės užduotys, diskusijos ir netikėti atradimai pripildė stovyklos namus juoko bei klegesio.

Moterys tyrinėjo savo asmenybės ypatumus, stiprybes, bendravimo skirtumus ir bandė geriau suprasti ne tik save, bet ir žmones, su kuriais susiduria kasdien. Ši patirtis priminė, kad ne visada reikia save keisti – kartais daug svarbiau suprasti, kodėl esame skirtingos ir kaip tuos skirtumus priimti.

Saulėta rudens popietė pakvietė į ilgą pasivaikščiojimą spalvingame parke. O sugrįžusių laukė Irenos ir Donatos paruošti pietūs. Tokie paprasti rūpesčio vienai kita akcentai kūrė ypatingą atmosferą – čia nebuvo vien organizatorių ir dalyvių. Bendrystę kūrė visos.

Tačiau moters poreikis skirti laiko sau nebūtinai reiškia tik rimtus pokalbius ar savęs pažinimą. Kartais norisi pasipuošti, juoktis, šokti, improvizuoti ir bent vienam vakarui pabūti visai kitame pasaulyje.

Šeštadienio vakarą stovyklos namai virto paslaptingu Brodvėjaus užkulisių pasauliu. Dvidešimt išskirtinių damų susirinko į Oskaro Sterlingo priėmimą po miuziklo premjeros, tačiau vietoj šeimininko sulaukė detektyvės, tiriančios jo žmogžudystę. Vaidmenų žaidimas įtraukė visas į intriguojantį paslapčių, kaltinimų, improvizacijų ir netikėtų atradimų vakarą.

Vaiva vėliau džiaugėsi nė neįsivaizdavusi, kad galėtų taip įsijausti į aktorės vaidmenį. Sukurtas personažas jai tapo galimybe atrasti savyje kūrybiškumo, kurio anksčiau nebuvo pastebėjusi.

O Deimantė šį savaitgalį pasirinko švęsti savo gimtadienį. Ne įprastoje aplinkoje, o tarp moterų, su kuriomis galėjo dalytis švente, nuotykiais ir naujomis patirtimis. Jos laukė gėlės, tortas, gyva muzika, šokiai ir daugybė staigmenų. Vėliau Deimantė dalijosi, kaip gera buvo pasijusti ypatingai, tarsi, princesei. Jos istorija primena, kad kartais verta pakeisti įprastus pasirinkimus ir leisti sau švęsti gyvenimą kitaip.

Sekmadienio rytą, susėdus stovyklos refleksijai, paaiškėjo, kiek skirtingų prasmių kiekvienai moteriai turėjo šis savaitgalis.

Snieguolė gyvenimą palygino su knyga ir džiaugėsi galėjusi į ją įrašyti dar vieną prasmingą puslapį. Laima, į stovyklą atvykusi ieškoti šviesos, sakė ją radusi – gamtoje, naujose pažintyse, bendrystėje ir galimybėje pasijusti gražiai. Ingrida kalbėjo apie kliūtis, kurios kartais mus sustabdo dar prieš ryžtantis kažkur išvykti ar išbandyti ką nors naujo. Tačiau jas įveikusios galime patirti džiaugsmą ir atrasti visai kitokią gyvenimo perspektyvą.

Viena dalyvė stovyklą apibūdino kaip tiltą iš kasdienybės į kitą pasaulį, kuriame buvo galima trumpam palikti rūpesčius ir tiesiog pabūti savimi. O ne viena moteris pripažino, kad po šio savaitgalio norisi į gyvenimą žvelgti šviesesnėmis akimis.

Po refleksijos moterų dar laukė pažintis su alpakomis ir paskutinės bendrystės valandos istoriniame Ročesterio mieste. Net užklupęs lietus nesugadino nuotaikos – vienos džiaugėsi pirkiniais mažose parduotuvėlėse, kitos nuotraukomis, o dar kitos tiesiog galimybe kuo ilgiau pabūti kartu.

„Gintarėlių“ veikla dažnai siejama su lietuvių vaikų, jaunimo ir šeimų ugdymu, lietuviškos kultūros, kalbos bei tradicijų puoselėjimu Jungtinėje Karalystėje. Tačiau Donatos, Deimantės ir kitų moterų istorijos primena, kad šios galimybės ne mažiau svarbios ir suaugusiesiems. Lietuvišką tapatybę svarbu ne tik perduoti vaikams – ją reikia puoselėti ir savyje. O bendruomenė gali tapti vieta, kurioje atrandame ne tik bendrą kalbą ar kultūrą, bet ir naujų draugysčių, pasitikėjimo bei drąsos keisti savo kasdienybę.

Stovyklos organizatorės Gintarė ir Kristina nuoširdžiai dėkoja visoms dalyvėms už pasitikėjimą, atvirumą, kūrybiškumą ir kartu sukurtą bendrystę.

„Prisiminti save“ buvo savaitgalis apie save ir dėl savęs. O svarbiausia jo žinia – kad gyvendamos tarp skirtingų kultūrų, pareigų ir kasdienybės rūpesčių, neturime pamiršti nei savo šaknų, nei savo poreikių, nei teisės skirti laiko sau.

Iki kitų susitikimų „Gintarėlių“ stovykloje!